Apie Jutta Noak knygos „Raudonos pelytės“ sutiktuves
Kaip Tu jautiesi? Kokia Tavo Lemtis? Kasdienė kova už teisę būti savimi. Stiklo tiltas, jungiantis šviesią praeitį ir rūsčią realybę. Kraujo ryšis ir Lemtis. Šios mintys buvo gvildenamos lietingą bet dvasiškai saulėtą vakarą Kauno m. savivaldybės Vinco Kudirkos bibliotekos „Berželio“ padalinyje, kur vyko LUMA narės, rašytojos Juttos Noak kūrybos vakaras, naujausios knygos „Raudonos pelytės“ pristatymas. Dalyvavo Lietuvos universitetų asociacijos prezidentė Dalia Poškienė, rašytojas, vertėjas Vladas Vaitkevičius, smuikininkė Aldona Baltrūnienė, bendruomenės nariai. Vokiečių kilmės rašytoja Jutta Noak daug metų gyveno ir dirbo Kaune. Jos gyvenime ir kūryboje glaudžiai persipynusios dvi – lietuvių ir vokiečių kultūros ir slaptų gestų kalba. Jutta Noak – autorinis pseudonimas (tikr. Vaitkienė) – gydytoja, rašytoja, Hamburgo autorių susivienijimo ir Lietuvos rašytojų sąjungos narė, kelis dešimtmečius gyvena Vokietijoje, vadovauja Lietuvių-vokiečių kultūros draugijai „Lit. art”. Jos naujausias kūrybinis darbas – romanas „Raudonos pelytės“ pasakoja išsibarsčiusios po pasaulį vienos šeimos istoriją, kviečiančią drauge su šios knygos herojais keliauti knygos puslapiais. Rašytoja atskleidžia skausmingą ir iki šiol lietuvių literatūroje dar menkai tirtą temą: Lietuvos vokiečių likimai Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo, karo pasekmės žmonėms, atsidūrusiems svetimose valstybėse. Labai vaizdžiai, šiek tiek įpinant spalvingų, bet kraupokų vaizdinių atskleidžiamos jų pastangos išgyventi, pritapti, atskleisti savo naująjį ,,aš‘‘, atgauti prarastą, bet kruopščiai saugotą vidinę pusiausvyrą. Rašytojos Juttos Noak romano „Raudonos pelytės“ pristatymas prasidėjo smuiko melodija, atliekama smuikininkės Aldonos Baltrūnienės. Ši žymi Kauno smuikininkė įnešė gaivaus vėjo gūsį, papildydama rašytojos Juttos Noak ir kitų vakaro svečių pranešimus svaigia valso ir polkos melodija, savo pačios sukurtais romansais, kūriniais.
Sveikinimo žodį tarė bibliotekos vedėja Daiva Stankevičienė, vakarą vedė Lietuvos universitetų moterų asociacijos prezidentė Dalia Poškienė, tardama šiltus sveikinimo žodžius ir kviesdama prisiliesti prie knygos autorės meninės raiškos, trapios ir tokios jautrios temos – Žmogaus Lemtis. Kokia ji?. D. Poškienė aptarė knygos, kurią išleido Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, kelią pas skaitytojus, pristatė kitas J.Noak bibliotekoje eksponuojamas knygas.
Rašytojos Juttos Noak kūrybą apžvelgė rašytojas, vertėjas Vladas Vaitkevičius. Savo įžvalgose jis akcentavo, kad šią knygą nėra lengva skaityti, nes knygos personažų skausmas tenka ir mums, skaitytojams . Žmogaus gyvenimas – liūtis, saulė, slapta širdies kalba, gestų kalba, susitikus kelyje. Visa tai drauge –gyvenimą formuojančios emocijos. Autorė, rašytoja Jutta Noak, dalindamasi mintimis, paskatinusiomis kurti šią knygą, akcentavo, kaip sudėtinga bendrauti esamajame laike tik per praeitį. Knygoje ,,Raudonos pelytės‘‘ įžiūrimos ryškios trys linijos: pabėgimo linija, meilės linija ir svarbiausioji, trečioji – kurčiojo žmogaus pasaulis, kuris priešpastatomas gyvųjų pasauliui. Knygos personažai egzistuoja tarp dviejų erdvių – ir Emilis, ir Matilda. Knygoje pateikiama daug praeities detalių, padedančių atskleisti sudėtingus pagrindinių veikėjų gyvenimus bei jų charakterių esminius bruožus. Knygoje daug simbolių. Rašytojos Juttos Noak žodžiais tariant, ši knyga, yra tartum kambarys be sienų. Čia susitinka vokiečių tautos kultūra ir papročiai. Labai jautriai ir skaudžiai pateikiama ,,vilko vaiko‘‘ tema. Knyga, nepaliekanti nieko abejingų, priverčia suklusti, suakmenėti. Sunku palikti Tėvynę, pasirinkti klajoklių neramią dalį… Žiurkės išgelbėjo nuo bado, ryjant seiles, išsidavus, kad tai jau visgi šioks toks užkandis burnai.‘‘( Vl. Vaitkevičius) Pagrindinė romano tema – žmogus, ieškantis šaknų, tai pateikiama labai subtiliai, tarsi perleidžiant per savo vidinio pasaulio apmąstymų ir pojūčių prizmę. V. Vaitkevičiaus nuomone, ,,Raudonos pelytės‘‘ galėtų pretenduoti į šių metų įsimintiniausių Lietuvos knygų penketuką. Romane „Raudonos pelytės“ yra pateikiami puikūs dialogai. Daug lyrizmo (pokalbiai su dėdeliu, vaikystės atsiminimai). Ši J. Noak knyga skirta sūnui ir dukrai. Knygoje jaučiama nuolatinė dabarties diskusija su praeitimi. Rašytoja teigia, kad jai labai svarbi išgirsta mintis, kad, norint suprasti save, būtina suprasti savo senelius. Knygoje daug rašo apie kurčiąjį dėdelį Emilį, kuris suvaidino ypač svarbų vaidmenį ne tik kaip vienas iš pagrindinių knygos veikėjų, bet šioje knygoje tapomas kaip ryškus Lietuvos vokiečio portretas. Autorei rūpėjo nelengvas Lietuvos vokiečio likimas ir tai akivaizdžiai pabrėžiama ne tik patiems skaitytojams gilinantis į šio veikėjo charakterio ir jo poelgio ypatumus, bet ir rašytojai skaitant ištraukas iš „Raudonų pelyčių“. Kuriant šio veikėjo charakterį, kai kas yra pagražinama. J. Noak apgailestauja, kad neįsiklausė, ką kalbėjo jos senelis. Ji prisipažino, kad kai kas ją „plaka, – tai kokia gi tavo tapatybė -vokietė ar lietuvė?“ . Kasdien, tarsi tęsdama savo senelio dialogą su savimi pačia, savyje ji jaučia nuolatinį senelio buvimą greta, jo mintis, jo energetiką, nuo to niekur nepabėgsi… . Savo knygos herojų mintis, savo vidinio pasaulio išgyvenimus ji sieja su visos šeimos likimu – tremtimi ir amžinu bėgimu. „Viskas susijaukė: „čia“ ir „ten“… „ten“ ir „čia“… Ją, kaip ir jos pavaizduotą senelio personažą glumina atsikartojantis likimas, baimę kelia ratu besisukantis gyvenimas, mėginant atsakyti į klausimus: kada jo protėviai pajudėjo iš savo žemių? Kokios priežastys lėmė bėgimą? Kada jie atsidūrė Lietuvoje? Gestų kalba ne kartą išgelbsti šeimą sunkiu karo ir pokario laiku, įvairiais pasakojimais prablaškant ir jaunąjį Emilį. Pagrindinis knygos veikėjas tartum prakalbina gestų kalba, mėgindamas nuosekliai sudėlioti šios knygos veikėjo įvykius nuo pradžios iki pabaigos. Įvykiai tarytum teka, kaip vanduo, vienas iš kito, tačiau ir vėl besusijungdami, kaip upės sugrįžta į pradžią, į kurčiojo dėdelio gyvenimą, kurį autorė nuolat knygoje priešpastato girdinčiųjų pasauliui.
Atsitiktinai sutikta Matilda, turinti panašią skausmingą patirtį, padeda Emiliui kitaip pažvelgti į savo šeimos istoriją, keldama klausimą, ar jų susitikimas yra atsitiktinumas, ar būtinumas praeities ir visa, kas jau yra atsitikę, veikia mus tiesiogiai. Dažnai esame veikiami per pasąmonę. Ir kiekvieną akimirką viskas prasideda iš pat pradžių. Veidrodis – svarbus simbolis J. Noak knygoje, jungiantis anapusinį ir šiapusinį pasaulius, tarsi leidžiantis pagrindiniam veikėjui savo ir šeimos narių gyvenimus stebėti iš šalies. Taip, tai kartojasi ir kartojasi, bet prieš pagrindinį knygos veikėją atsiradęs veidrodis, sąlyginė jungtis tarp anapusinio ir šiapusinio pasaulių ir tiesiog atsitiktinumas, bet atspindys su išplaukiančiais iš pasąmonės vaizdiniais bei emocine iš to kylančia audra ryškiau atveria Emiliui praeitį. Šie iš nebūties iškylantys vaizdiniai dabarty padeda jam iš užmaršties prikelti nebylų laiką, kuris gąsdina ir baugina, kaip kad knygoje ryškiai pateikti bombardavimas karo metu, keliantys pagristą išgąstį ir primenantis – viskas gyvenime reliatyvu. Praeitis niekada netampa praeitimi tiesiog savaime, nors tuo pat metu dabartis gali akimirksniu virsti praeitimi ir nepriklausomai nuo didžio troškimo ištrinti kai kuriuos išgyvenimus iš atminties, ji vis tiek egzistuoja.,, Vilko vaikų‘‘ tematika vėluoja, dažnai, ji primena apie save vėluodama net 50 metų, tačiau apie tai tebėra sunku daug diskutuoti tiesiog taip, nes tai yra išgyventa, išmąstyta ir neužmiršta. Šios knygos veikėjų, kaip ir pačios J. Noak gyvenime ir kūryboje, susikerta, susijungia kultūrinė vertikalioji linija, atlydinti iš tėvų ir protėvių ir horizantalioji linija- aplinka, įtakojanti kasdienybės veiksnius o ir patį gyvenimą, kūrybą. Nes tai buvo, yra ir manome liks su mumis – tais, kurie tai išgyveno, tais, kurie viską girdėjo ir matė, tais, kurie tiesiog buvo, gyveno ir tebegyvena šalia..
Ilona Katiliūtė,
LUMA valdybos narė