„Štai ir peržengė slenkstį ta nelaukta paskutinė valanda: birželio 21 dieną Kaune mirė
muziejininkas, Juozo Tumo-Vaižganto palikimo ir atminimo sergėtojas, poetas, publicistas,
atsiminimų knygų leidėjas, man labai brangus žmogus Alfonsas (Alfas) Pakėnas“, – rašė
praėjusių metų vasarą savo publikacijoje „Nebegrįši laukų takeliu. Atsisveikinimas su Alfu
Pakėnu“ kaunietis rašytojas, poetas, Alfo bičiulis Vladas Vaitkevičius.
Rašinio autorius prisimena: „Alfas Pakėnas ypač mylėjo, kiekviena nervų ląstele jautė Antano
Miškinio, Pauliaus Širvio, Jono Strielkūno, Algirdo Verbos, Marcelijaus Martinaičio, Daivos
Čepauskaitės, Aldonos Elenos Puišytės, Donaldo Kajoko, Vlado Baltuškevičiaus, Romo Railos,
Sergejaus Jesenino, Nikolajaus Rubcovo poeziją. Kiek meilės ir užuojautos Alfo eilėraštyje
„Arkliams“, kurį bardas Kazimieras Jakutis pavertė daina ir atliko LRT laidoje „Gražiausios
poetų dainos“. A. Pakėnas savo knygas pristatinėjo daugelyje Lietuvos vietų, jam nuoširdžiai
talkino, nepakartojamu balsu eilėraščius ar prozą skaitė aktorius Petras Venslovas“.
Alfo Pakėno sudarytos, spaudai parengtos ar redaguotos anksti mirusios Ukmergės krašto poetės
Reginos Pakėnienės, poetų Vlado Vaitkevičiaus, Kazimiero Jakučio, Juozo Krumino, Liudviko
Oškinio, Viktorijos Kumpikevičiūtės ir kitų autorių kūrybos rinktinės.
Alfo rūpesčiu dienos šviesą išvydo atsiminimų knygos apie didžiuosius mūsų kūrėjus: „Metai su
Pauliumi“ (apie Paulių Širvį), „Neužmirštamas Vaižgantas“, „Pilkoji Algirdo Verbos žvaigždė“,
„Trečias brolis“ (apie Joną Strielkūną), Žaliakalnio kultūros almanachas „Fontanas“ ir kiti
leidiniai.
Mums liko Alfuko kūrybos palikimas: eilėraščių rinkiniai „Vilnonė provincija“ (2004),
„Dainuojančiuose šuliniuose“ (2013), publicistikos knyga „Žvaigždė galiniame gryčios lange“
(2022). „Savo publicistikos knygos „Ataudai“, atiduotos „Naujojo lanko“ leidyklai, – rašo
Vladas Vaitkevičius, – Alfas jau nepriglaus prie krūtinės…“
Pasak rašytojo, Alfukas „kasdien gyveno, alsavo tėviške. Nutaikęs laisvesnę valandėlę, su žmona
Nida (irgi ukmergiške, pažįstama nuo vaikystės) arba vienas automobiliu dumdavo į širdžiai
brangų kraštą, kur jo laukė sesuo Rita Babilienė, brolis Vytautas, Nidos mama Aldona Šarkienė.
Jis užsiiminėjo žirginiu sportu, nepaprastai mylėjo visus gyvūnus. Nesibaigiantys darbai, nauji
kūrybiniai sumanymai skubino A. Pakėną, alino kūną, teko dažniau kreiptis į gydytojus, gulėti
ligoninėje. Ačiū Dievui, jį iki paskutinės akimirkos slaugė sesuo Rita ir žmona Nida.“
* * *
Jos pirmosios paėmė į rankas ir priglaudė prie krūtinės prieš keletą dienų iš leidyklos „Naujasis
lankas“ spaustuvės „Morkūnas ir Ko“ į namus atkeliavusią Alfo Pakėno esė knygą „Ataudai“.
Savo knygos šviesa, prisiminimais, susitikimų įspūdžiais sugrįžo Alfukas į liepomis apsodintą
savo namų gatvę. Nida prisimena, kaip karštomis vasaros dienomis jis kasdien skubėdavo
palaistyti čia pasodintų liepaičių, kaip mėgdavo drauge su savo keturkojais bičiuliais – čiau čiau
veislės Variu, o vėliau su ištikimąja Une eiti pasivaikščioti į savo numylėtąjį Ąžuolyną.
Vaikštinėdamas dažnai paskambindavo į Ukmergę. Domėdavosi visomis bičiulių gyvenimo
naujienomis, literatūros, kultūros renginiais, kraštiečių knygomis. Jau sirgdamas vis sakydavo,
jog labai skuba užbaigti paskutinę savo gyvenime knygą „Ataudai“, skirtą sutiktiems gyvenimo
kelyje žmonėms. Baisingai protestuodavau – ne paskutinę! Naujausią!
O pirmąjį savo eilėraščių rinkinį „Raudonas aušros gaidys“ Alfukas išleido kadaise dirbdamas
lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju Širvintose – į šį rajoną, Juodiškių mokyklą, jis buvo
paskirtas po studijų tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute. Jaunojo mokytojo pamokas
iki šiol mena buvę jo mokiniai:
– Alfas Pakėnas atėjo į mūsų mokyklą, kai mes buvome septintokai, – prisiminimais pasidalijo
buvusi Juodiškių mokyklos mokinė Irena Kamsiukaitė-Rutkauskienė. – Ne paslaptis, jog
mokiniai laukia jaunų mokytojų. Jis toks ir buvo: jaunas, kupinas idėjų ir entuziazmo. Mokykloje
susikūrė literatų būrelis, vyko įvairūs renginiai, susitikimai su poetais. Mokytojas pats kūrė eiles
ir mus skatino. Jo dėka daugelis iš mūsų pamilo poeziją, knygų skaitymą. Mylėjome mokytoją
Pakėną.
– Prisimenu, kad tais laikais, kai aš mokiausi, mokyklą lankė apie 120 mokinių. Juodiškių
mokykla buvo pripažinta pavyzdingiausia Širvintų rajone. Aplinką prižiūrėjo ir tvarkė patys
mokiniai. Malkas krosnių kūrenimui skaldė mokinių tėvai ir vyresni mokyklos berniukai.
Mokykloje organizuodavo ekskursijas, išvykas į kitus rajonus, turistinius žygius. 1976 metais
mūsų – aštuntokų – laida ėjo į mišką, kur kiekvienas iškasė po patikusį medelį ir parnešę
pasodino mokyklos teritorijoje, – mokymąsi Juodiškių mokykloje prisimena Gražina Potanina.
Nuotraukoje įamžinti 1976 metų aštuntokai su klasės auklėtoju Alfu Pakėnu (pirmoje eilėje
trečias iš kairės), mokytojais ir tėvais Paskutinio skambučio šventėje. (Iš Romo Zibalo straipsnio
„Akimirka prabėga ir niekada nebegrįžta“. „Širvintų kraštas“, 2017 m. gruodžio 15 d. J.
Ošenienės asmeninio albumo nuotrauka).
* * *
Kovo 21 dieną (penktadienį), per Pavasario lygiadienį, kuris vadinamas Pavasario šauksmo
diena, Ukmergės Kultūros centro Mėlynojoje salėje (3 a.) rengiamos kraštiečio poeto Alfo
Pakėno esė knygos „Ataudai“ sutiktuvės. Dalyvaus Alfuko bičiuliai – kauniečiai rašytojai,
atlikėjai, kiti svečiai.
Renginio pradžia – 15 val. Susitikimo metu bus galima įsigyti pristatomą Alfo Pakėno knygą.