Saulėtą gegužės 19-osios rytą, pratęsdamos išvakarėse minėtą Tarptautinę muziejų dieną, LUMA Kauno skyriaus narės aplankė Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse. Tai LUMA Kauno skyriaus planinis renginys, skirtas Europos kultūros paveldo metams ir pažinčiai su mūsų kultūros istorija.
Kelionėje lydėjo ekskursijos vadovė, žydų kultūros tyrinėtoja Asia Gutermanaitė, Lietuvos liaudies buities muziejaus muziejininkė, menotyrininkė Ina Dringelytė ir dailininkas-architektas Jonas Lukšė. Susipažinome su Aristavėlės dvaro rūmais, 1987 m. išardytais ir perkeltais iš Kėdainių rajono į LLBM, kur ilgą laiką buvo sandėliuoti. Rūmai pradėti atstatinėti tik 2010 m. ir lankytojams atverti 2016 m. rudenį. Tai vertingas baroko laikotarpio medinės architektūros statinys, ryškiai atspindintis XVIII a. lietuvių bajorijos medinių dvarų architektūrą. Pagal dvaro rūmų statybos datą (apie 1700 m.) šių dvaro rūmų statytoju laikomas Mykolas Zabiela (miręs 1734 m.). XVIII a. pab. dvaras atiteko Medekšų giminei, kuri dvarą pertvarkė, tačiau išsaugojo barokinį dvaro siluetą – puošnų, ekspresyvų, laužytos konfigūracijos stogą. XIX a. pab. buvo pristatytas 6 kolonų portikas, kiek pakeitęs statinio vaizdą. Sovietmečiu dvaro pastatas buvo paverstas gyvenamosiomis (ir net ūkinėmis) patalpomis, suskirstytos pertvaromis. Pastatas gerokai nukentėjo: apleistas ir nugyventas.
Atstatant dvaro rūmus panaudota apie 50% išlikusių autentiškų medžiagų. Išvykos dalyves nustebino didelė erdvė antrame dvaro aukšte, besislepianti po barokinės formos stogu.
Šiuo metu atstatytame pastate veikia Medinės architektūros paveldo konservavimo, tyrimų ir mokymų centras, kuriame rengiami teoriniai ir praktiniai seminarai, skirti medinių pastatų restauravimo, priežiūros, pritaikymo šiuolaikiniams poreikiams ir kitais klausimais.
Dvare taip pat veikia tekstilės ekspozicija iš bajorų Tvirbutų palikuonės, žymios Lietuvos dailės istorikės, architektės dr. Marijos Matušakaitės (1924–2016) gimtojo Vareikonių dvaro (stovėjusio netoli Babtų, sudegusio). M. Matušakaitė – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno, Vyriausybės kultūros ir meno premijų laureatė, apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, 10-ies knygų ir daugybės mokslinių straipsnių bei kitų publikacijų autorė, Lietuvos dailininkų sąjungos, Lietuvos architektų sąjungos narė, Lietuvos dailės istorikų draugijos garbės narė, sovietmečiu pirmoji pradėjusi tyrinėti LDK dailę. Ekspozicijoje – mokslininkės mamos rankdarbiai ir dvare dirbusių profesionalių siuvinėtojų tekstilės gaminiai – nepaprasto grožio vąšeliu nertos lovatiesės, siuvinėtos ir nertos staltiesės, pagalvių užvalkalai, rankšluosčiai, dabinti inicialais.
Ekspozicija papildyta XX a. pradžios baldais ir kitais buities daiktais iš muziejaus fondų. Stenduose pateikiama Vareikonių dvaro istorija, iliustruota archyvinėmis nuotraukomis. Šios parodos autorė – daug metų kartu su dr. Marija Matušakaite dirbusi ir bendravusi menotyrininkė Ina Dringelytė.
Pravažiavę muziejaus Aukštaitijos gatvinį kaimą ir Suvalkijos sektorių, skendinčius pavasario žalumoje, aplankėme tylią ir tuščią muziejaus miestelio turgaus aikštę. Mūsų tikslas buvo susipažinti su miestelyje atkurta Sasnavos senąja medine bažnyčia, praeitų metų rudenį minėjusia 200 metų jubiliejų ir žydų namo ekspozicija. Menotyrininkė Ina Dringelytė papasakojo apie nuo pat muziejaus įkūrimo (1966 m.) puoselėtą idėją – suformuoti nedidelį XIX a. pab. – XX a. pr. miestelį su centre kylančiu medinės bažnyčios kompleksu. Ilgai ieškota tinkamo pastato perkelti į miestelį. Tyrinėtojus sudomino Kultūros paveldo centro archyve aptikti unikalūs 1939 m. daryti Sasnavos senosios medinės bažnyčios apmatavimų brėžiniai.
Dar tarpukaryje ši bažnyčia buvo pripažinta vertingu medinės architektūros pavyzdžiu ir planuota ją saugoti, tačiau 1952 m. statinys buvo nugriautas. 2008–2011 m., naudojant senąsias technologijas, medžiagas ir meistrystės tradicijas, išskirtinė ištęstos aštuonkampės formos Sasnavos medinė bažnyčia buvo atkurta LLBM muziejaus miestelyje.
Anot menotyrininkės, šiuo metu ir bažnyčios vidus artimas tam, koks buvo senojoje Sasnavos bažnyčioje XIX a. pab.: sugrąžinti du iš trijų ten stovėjusių senųjų altorių, trys klausyklos, zakristijos baldai. Šv. Jurgio altorius, stovintis bažnyčios koplyčioje, sugrįžo su tituliniu paveikslu, o naująjį didžiojo altoriaus paveikslą „Švč. Mergelė Marija su Vaikeliu“ nutapė muziejaus restauratorė, žinoma tautodailininkė Elena Kniūkštaitė.
Esant Šv. Jurgio koplyčioje, akis patraukė nedidelio namo vidaus erdvę primenantys statiniai. Kaip papasakojo muziejininkė Ina Dringelytė, tai būsimos kalėdinių prakartėlių parodos eksponatai. Mums buvo parodytos dar dėžėse sukrautos medinės figūrėlės, sovietmečiu sukurtos tautodailininko Dominyko Vizgaičio (1911–2005), gyvenusio ir kūrusio Garliavoje. Tradicinius prakartėlės veikėjus jis papildė muzikuojančiais angelais, net jų orkestrais. Savamokslė drožėja Aldona Mačiulytė (1913–1989) iš Kulvos (Jonavos r.) nustebino realistiškai išdrožtais prakartėlių personažais.
Parodoje taip pat bus eksponuotos garsaus dievdirbio Jono Danausko iš Aukštaitijos XIX a. pab. – XX a. pr. sukurtos dvi prakartėlės. Vienos jų figūrėlės iš Stačiūnų bažnyčios (Pakruojo r.) paties autoriaus aprengtos drabužėliais. Šio dievdirbio prakartėlės yra išdrožtos ir polichruomuotos taip profesionaliai, kad jis pelnytai vadinamas ryškiausiu lietuviškų medinių prakartėlių kūrėju.
Muziejaus miestelyje gidė Asia Gutermanaitė pakvietė į žydų namą apžiūrėti ekspoziciją. Ekskursiją pradėjome nuo virtuvės ir daugybės puodų bei indų joje, kurie, pasirodo, buvo skirti skirtingų patiekalų ruošimui ir valgymui: indai, naudoti žuviai ruošti ir valgyti, niekada nenaudoti ruošiant patiekalus iš mėsos, o šiai skirti indai nemaišyti su indais skirtais pieno produktų patiekalams. Virtuvėje, kiekvienuose namuose būdavo aukų dėžutė, į kurią prieš šeštadienį, šabo dieną, moterys ir vaikai iš savo savaitės santaupų turėdavo įmesti pinigėlį sunkiau gyvenančiam kaimynui paremti
– taip buvo ugdoma dalijimosi , bendruomeniškumo tradicija Žydų namo gyvenamojo kambario ekspozicijoje stalas serviruotas šabo vakarui. Asia Gutermanaitė supažindino su žydų tradicijomis: nuo ant stalo pastatytų dviejų žvakių uždegimo penktadienio vakare (saulei nusileidus), pradedant švęsti – iki penkiadagtės (havdalos) žvakės uždegimo šeštadienio vakarą. Gidė akcentavo žydų šeimoje vyro rodomą didžiulę pagarbą žmonai. Išskirtiniame, be įprastinių baldų ir daiktų kambaryje žydų name kabėdavo paveikslėlis (mizrach), nurodantis besimeldžiančiam asmeniui kryptį į Jeruzalę.
Pažintis su muziejaus ekspozicijomis papildė jau turėtas žinias ir dvasiškai praturtino.
LUMA Kauno skyriaus pirmininkė
Audronė Jurevičiūtė
Nuotraukos Vandos Barkauskienės ir Audronės Jurevičiūtės